Šuo

Prieš įsigyjant ilgai svajotą augintinį – šunį – dažnai kyla daugybė įvairių klausimų dėl jo priežiūros, auginimo, galimybių ir ribojimų, kuriuos šis Jūsų sprendimas atneš. Visgi vienas iš svarbesnių ir aktualesnių klausimų jei iš tiesų rimtai svarstote apie keturkojo įsigijimą – kaip dresuoti šunį, kad rezultatas būtų greitas ir patikimas.

Šuns dresūra yra gana sudėtingas, pakankamai daug laiko atimantis procesas, kuris turėtų būti neatsiejama dalimi kiekvienam šunų augintojui. Dresuotas šuo yra paklusnus, vykdo Jūsų komandas, yra socialesnis, o tai jau gana dideli privalumai, jei negalvojate apie šunį tik kaip apie sargą „dėl akių“. Taigi, išsirinkę šuns veislę, radę kampelį augintiniui namuose, pasiskirstę, kuris šeimos narys kada vedžios šunį, paskirkite ir laiko šuns dresūrai.

Galima ieškoti informacijos kaip dresuoti šunį savarankiškai, tačiau kur kas paprasčiau yra kreiptis pagalbos į specialistus. Kinologai yra patyrę dresūroje, todėl taip sutaupysite laiko, išvengsite klaidų, kurios įprastos užsiimant dresūra savarankiškai. Žinoma, gali būti ir taip, jog puikiai išdresuosite savo šunį be specialistų pagalbos. Bent jau tipinių komandų, tokių kaip „sėst“, „gult“ ir panašios, tikrai galima išmokyti šunį be didesnių pastangų (ypač didesnio intelekto veislių šunis). Kartu nesunkiai galima pasiekti, jog šuo mažiau reaguotų į dirgiklius, tokius kaip kiti šunys, katės ar kiti. Tačiau toks mokymas gali pareikalauti kur kas daugiau laiko. Renkantis kinologą vertėtų žiūrėti į jo patirtį, dalyvavimą įvairiuose mokymuose, seminaruose bei kituose renginiuose, kuriuose galima pasisemti naudingos patirties, naujų idėjų. Tokie šunų mokytojai gali būti brangesni, tačiau investicija atsiperka – mokymai šunims trunka kur kas trumpiau, tad galiausiai vis tiek sutaupoma, o pasiekiamas naudingesnis rezultatas. Taigi, gerai paskaičiuokite, kas iš tiesų yra naudingiau tiek dėl dresūros kokybės, tiek finansiniais klausimais.

Jei klausimą kaip dresuoti šunį keičia kada verta dresuoti šunį, siūlome nedelsti – kuo šuo jaunesnis (maždaug nuo 4-6 mėn. amžiaus), tuo dresūra jam eisis lengviau, greičiau. Taip pat ir žmogui, kuo jis jaunesnis, tuo jis imlesnis žinioms. Manantiems, kad jų šuo jau per senas dresūrai, galime paprieštarauti. Net ir kelerių metų amžiaus šunį galima išdresuoti, perauklėti, paversti socialesniu. Žinoma, rezultatų siekimas bus kur kas sunkesnis, pats procesas užtruks kur kas ilgiau, tačiau jei nerandate bendros kalbos su savo augintiniu – dresūra gali būti geras sprendimo būdas.

Šeimininkams, kurie dresūrą laiko beverčiu dalyku, dažniausiai šunų auginimas kelia nemenkų galvos skausmų – tai šuo jų neklauso, tai augintinis užpuola ar išerzina kitą šunį, žmogų, tai nukenčia baldai. Tai nėra normalu jokiai šunų veislei, nesvarbu, kalbėtume apie aukšto intelekto didžiųjų veislių šunis ar mažyčius dekoratyvinius šunelius – visi šunys turi būti paklusnūs, nekelti grėsmės nei savo šeimininkui, nei aplinkiniams žmonėms, o kartu ir sau. Būtent to moko dresūros mokyklose arba patys šeimininkai, jei netingi pasidomėti kaip dresuoti šunį, kaip jį išmokyti deramo elgesio.

Šunų dresūra dažniausiai propaguojama didžiuosiuose šalies miestuose, tačiau vis dažniau į kaimiškas vietoves besikeliančios šeimos taip pat atsisako prie būdos pririšto šuns ir imasi jo auklėjimo, laiko augintinį savo šeimos nariu, kuris turi ir elgtis kaip šeimos narys. Taigi, jei ir Jūs norite turėti gerą draugą, keturkojį šeimos narį, su kuriuo ne tik linksmai pažaistumėte ar pabėgiotumėte, bet ir neturėtumėte problemų viešose erdvėse, Jums būtina domėtis kaip dresuoti šunį, kaip jį išauklėti ir kaip suteikti galimybes jam tobulėti.

Lasivalaikis

Laisvalaikis yra labai svarbus kiekvienam žmogui. Ypač tam, kuris sunkiai dirba ir nori gerai pailsėti. Siekiant, kad poilsis būtų geras reikia ne tik susigalvoti įdomių pramogų, reikia pasirūpinti ir tinkama laisvalaikio apranga, kuri būtų patogi judėti, nevaržytų Jūsų judesių bei tuo pat metu tiktų Jums.

Skirtingai nei kiekvienai dienai, laisvam laikui apranga turi būti laisva, neįpareigojanti būti pasitempus ar visuomet stebėti, kad ji atrodytų tvarkingai, kaip būna su sijonais, suknelėmis ar kostiumėliais. Žinoma, nereikėtų perlaužti lazdos – ir laisvalaikio apranga turi būti pakankamai tvarkinga, tačiau tiek, kiek ji pati yra tokia, tai yra, šie drabužiai neturi reikalauti Jūsų dėmesio tada, kai Jūs mėgaujatės savo laisvalaikiu.

Dažnai įsivaizduojama, kad laisvalaikio apranga yra tapati sportinei aprangai, tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Be abejo, sportinė apranga taip pat skirta laisvalaikiui, sportui, aktyviai veiklai, tačiau išėjus pasivaikščioti nebūtina dėvėti treningo, tam kuo puikiausiai tinka laisvesnės kelnės ir judesių nevaržanti palaidinė, o jei ypač karšta diena – puikiai tam tiks ir laisvalaikio suknelės. Žinoma, tik tuo atveju, jei Jūs esate dailiosios lyties atstovė. Suknelės čia taip pat puikiai tinka, tiesa ne visos.

Aktyviau savo laisvalaikį leidžiantiems žmonėms reikėtų pasirūpinti tokia apranga, kuri labiausiai tinka prie laisvalaikio leidimo būdo. Bėgiojantiems siūloma speciali apranga, dviratininkams rekomenduojama vengti kelnių, kurių apačia gana plati – jos ne tik greitai išsipurvins, bet taip pat ir gali įsisukti į dviračio grandinę. Be viso to, laisvalaikio apranga turi būti derinama ir su avalyne, kurią reikia ypač atidžiai rinktis, nes netinkama avalynė gali lemti nemenkas traumas, po kurių teks ilgam pamiršti savo pamėgtą laisvalaikį. Laisva, neaptempianti suknelė taip pat gali būti puikia laisvalaikio apranga.

Jei aktyvus laisvalaikis Jūsų labai stipriai nežavi, daugiau ilsitės pasyviai, Jums vis tiek vertėtų dėvėti ne kasdienę, o laisvalaikio aprangą, taip Jūs ilgiau išsaugotumėte tuos drabužius, su kuriais esate įpratę eiti į savo darbą, mokymo įstaigą. Be kita ko, namuose reikėtų atsiskirti nuo darbo, jaustis laisviau, atsipalaiduoti ir nesieti nieko su darbu – taip bus galima lengviau užtikrinti gerą poilsį, kuris yra būtina visiems be išimties žmonėms.

Pasirinkus sau tinkamą laisvalaikio aprangą, priderinus ją prie užsiimamos veiklos nereiks kentėti nepatogumus, suvaržymus, galima bus jausti laisvę ir pilnai mėgautis savo turimu laisvu laiku. O jei veikla leidžia mėgautis muzika, rekomenduojama įsigyti nešiojamą muzikos grotuvą, patogias judėjimui ausines – tai padės visiškai užsimiršti, pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, darbų ar kitų Jūsų pečius slegiančių dalykų, tad viskas, ko Jums reikia yra Jūsų norus ir pomėgius atitinkanti ir patinkanti veikla, gera, laisva laisvalaikio apranga, užsimiršti padedanti muzika ir geras oras bei (esant poreikiui) tinkamas kompanionas, padedantis siekti savo tikslų.

Aukštakulniai

Greičiausiai dauguma vyrų sutiks, kad aukštakulniai bateliai yra vienas iš moteriškumo simbolių. Ši avalynė išryškina moters figūros privalumus, o laikysenai suteikia elegancijos. Vis dėlto dažnas aukštakulnių avėjimas kartais sukelia daug nepatogumų ir padaro žalos organizmui. Nors ir sakoma, kad grožis reikalauja aukų, tačiau prieš renkantis aukštakulnius rekomenduojama susimąstyti, ar iš tikrųjų verta kiekvieną dieną juos avėti. Pakalbėkime kiek plačiau apie tokio tipo batų privalumus ir trūkumus.

Aukštakulnius moterys labai mėgsta, nes jie jas vizualiai paaukština, t. y. prideda 10, o kartais net ir 20 cm. ūgio. Be to, aukšti kulniukai – tai stiliaus detalė, kuri moteriai suteikia patrauklumo, pasitikėjimo savimi ir jos atrodo užburiančiai: pasitempusios, tiesiomis nugaromis, atloštais pečiais, įtemptais pilvais, išraiškingomis krūtinėmis. Ši avalynė ne tik padeda išryškinti figūrą, bet ir pritraukia vyrų dėmesį. Be abejo, tai negalioja toms moterims, kurios aukštakulnius avi itin retai: mergina, kuri aukštakulnius apsiavė pirmą ar antrą kartą ir išėjo į gatvę, gali praeiviams sukelti šypseną. Nes jos baimė pargriūti sukausto visą figūrą, ji susikūprina, pečiai įkrinta, o kojos linksta. Todėl norint to išvengti, geriau su aukštakulniais vaikščioti pasipraktikuoti namuose. Graži eisena su aukštakulniais ypač išryškina kojų grožį: jos tampa ilgesnės ir plonesnės.

Nepaisant visų aukštakulnių privalumų, jie turi ir gana daug trūkumų. Nueiti ilgą atstumą apsiavus aukštakulniais – tikrai nelengva užduotis. Juk avint batus su aukšta pakulne, laikysena būna nenatūralioje padėtyje – batai pakeičia svorio centrą, todėl padidėja nugaros išlinkis. Be to, aukštakulniai sumažina ėjimo greitį ir padidina tikimybę prarasti pusiausvyrą ir nugriūti. Daugybė moterų, avėdamos tokio tipo batus nuolat jaučia pėdų skausmą, kadangi aukšti kulnai visą kūno slėgį sukoncentruoja ant kojų. Jeigu aukštakulniai nešiojami nuolat, gali pradėti skaudėti ne ik pėdas, bet klubo sąnarius. Taip pat kenčia ir apatinė nugaros dalis. Dėl nenatūralios kūno padėties avint tokią avalynę ima vystytis osteochondrozė, skauda raumenis, netgi gali kilti mažojo dubens uždegimas.

Dėl svorio, sukoncentruoto ant kojų, ant pėdų gali atsirasti pageltusių dėmių ar nuospaudų, pasikeisti ne tik ne tik kojų pirštų, tačiau ir visos pėdos forma. Tokie pakitimai sukelia rimtų ortopedinių ir kraujagyslinių bėdų.

Aukštakulnių avėjimas yra pagrindinė patemptų kojų raiščių priežastis. Ši avalynė moters kūną pakelia aukščiau nei įprasta, pakeičia svorio centrą ir tampa sunku išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat gali sutrikti ir sąnarių bei kaulų judėjimas, padidėja kaulų lūžių, raumenų įtempimo rizika, pakinta įprasta kojų kraujo apytaka. Norint išvengti minėtųjų problemų, rekomenduojama aukštakulnius nešioti itin retai, tik ypatingomis progomis. Nors daugybė moterų, ypač užimančių aukštas pareigas, aukštakulnius labai dažnai avi dėl mados, tinkamo įvaizdžio ar netgi siekdamos aukštesnio statuso, vis dėlto visi šie dalykai yra nereikšmingi lyginant su ateityje kamuosiančiais stipriais kojų ar nugaros skausmais.

Origamis atsirado XIV-XV a. Japonijoje (nors duomenų, patvirtinančių šį faktą, nėra) ir bėgant šimtmečiams vis labiau populiarėjo. Lietuviškai žodis „origamis“ reiškia „popieriaus lankstymas“ („ori“ – lankstyti, „kami“ – popierius). Tai menas, kuriame naudojamas tik popieriaus lapas. Pagrindinė origamio taisyklė yra sukurti meno kūrinį, nenaudojant jokių papildomų daiktų – nei žirklių, nei klijų.

Manoma, kad pirmasis išlankstytas origamis buvo gervė, kuri siejama su Japonija ir jos kultūra. Šiandien lankstymo popierius naudojamas ne tik gervėms, bet ir pačioms įvairiausioms bei sudėtingiausioms figūroms: vabzdžiams, pastatams, mitiniams gyvūnams. Lankstomos net itin smulkios detalės, pvz., boružės sparnų taškeliai ir t. t. Origamiu vadinamas ne tik lankstymo menas, bet ir patys lankstiniai. Šiandien plačiai naudojami keli lankstymo būdai: tradicinis origamis (lankstomas iš vieno kvadratinio popieriaus lapo, o lankstymo procese nenaudojami jokie papildomi daiktai), kirigami (popieriaus lankstymas, kai naudojamos žirklės ir klijai), modulinis origamis (lankstinys sudedamas iš kelių atskirai išlankstytų dalių). Nors visi minėti būdai turi atskirus pavadinimus, Europos šalyse jie dažniausiai vadinami bendru origamio vardu.

Origamio lankstymo menas mus pasiekė gana neseniai (Europoje ir Amerikoje jis atsirado maždaug 1900 m.), tačiau Japonijoje origamiai atsirado beveik iškart, kai išplito popieriaus gamyba. Tačiau rankų darbo popierius buvo itin brangus, todėl iš jo išlankstyti gaminiai taip pat buvo naudojami tik ypatingoms progoms ar šventėms, ceremonijoms ar apeigoms. Origamio darbus atlikdavo tik specialistai, kuriais dažniausiai tapdavo vienuoliai. Apie lankstymo meną žinojo ir kai kurios moterys, žinios apie origamį buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kadangi origamio eskizai nebuvo nei užrašomi, nei piešiami, išliko tik patys paprasčiausi lankstiniai. Origamio darbai yra sudėtingi, reikalauja daug laiko ir kantrybės, todėl šis menas Japonijoje nebuvo populiarus, o netrukus pradėjo ir nykti. Iš numirusiųjų origamį prikėlė japonas Akira Jošidzava, kuris savo darbais ir knygomis paragino ne tik japonus, bet ir kitų šalių žmones iš naujo pamilti šią meno šaką. Origamio meistras maždaug nuo 6-ojo dešimtmečio ėmė leisti knygas, kuriose pateikė daugybę neregėtų lankstinių pavyzdžių. Be to, Akira Jošidzava rengė įspūdingas origamio parodas Japonijoje bei kitose šalyse ir netrukus sulaukė milžiniško susidomėjimo. Netrukus pradėjo kurtis įvairios origamio bendrijos, vienijančios įvairių šalių popieriaus lankstymo mylėtojus. Šiandien organizuojami įvairūs seminarai, mokymai ir būreliai, skirti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šie užsiėmimai supažindina su senąja japonų kultūra, padeda gerinti atmintį ir erdvinį mąstymą, ugdo kūrybiškumą, moko atkaklumo. Be to, originali išlankstyta figūrėlė tampa puikiu papuošalu ar dovana.

Šiandien egzistuoja keli origamio lankstymo pateikimo būdai. Pačios populiariausios yra diagramos, kurioje išsamiai aprašomas visas lankstymo procesas (kokios spalvos ir išmatavimų popierius turi būti pasirinktas, kokiu kampu turi būti lenkiama ir t. t.), dažniausiai tokiose diagramuose pateikiamos ir iliustracijos. Turint pakankamai įgūdžių pagal diagramas galima išlankstyti viską. Tačiau labiausiai vertinami lankstytojai, kurie patys atranda lankstymo būdą. Teigiama, kad asmuo, lankstantis origamius pagal pateiktas instrukcijas, nesupranta pačios origamio esmės: kaip popierius virsta meno kūriniu – tam tikru gyvūnu, mitiniu sutvėrimu ar pan.

Ilgą laiką Europoje popierius ir jo lankstymo būdai buvo suvokiami kaip priemonė, padedanti plėsti matematikos žinias, taikyti logikos dėsnius. Šiandien origamio pamokos vyksta net ir mokyklose, todėl kiekvienas supranta žodžio „origamis“ reikšmę. Pasaulyje vis daugėja meistrų, kurie mano, kad popierius nėra svarbiausia origamio gamybos priemonė, todėl naudoja neapdirbtą odą, foliją ir kitas medžiagas. Šiandien origamis įkvepia ir mados kūrėjus, architektus (Japonija gali pasigirti namais, kurių išorė primena origamio lankstinius), virėjus bei kitus specialistus.